Suaugusiųjų mokymasis. Kiek dar reikės tyrimų, kad pagaliau švietimo ir kiti politikai atsipeikėtų ir pradėtų ką nors daryti?

Arūnas Bėkšta

2019 vasarį paskalbta Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaita „Įgūdžius įgyti teisingai. Ateičiai pasirengusios suaugusiųjų mokymosi sistemos“ (Getting Skills Right: Future-Ready Adult Learning Systems). Ataskaita pateikia duomenis apie tai, kaip veikia šalių suaugusiųjų mokymosi sistemos ir kaip jos pasiruošusios ateities iššūkiams. Ataskaita analizuoja tik mokymąsi susijusį su darbine veikla.    

Čia nuoroda tiems, kas norėtų perskaityti visą ataskaitą. Aš čia aptariu ne viską.

https://www.oecd-ilibrary.org/education/getting-skills-right-future-ready-adult-learning-systems_9789264311756-en?itemId=%2Fcontent%2Fpublication%2F9789264311756-en&mimeType=text%2Fhtml&_csp_=6256057e1502fec67451820bd2ced75f&itemIGO=oecd&itemContentType=book&fbclid=IwAR1mVxc7-XxfA4sTs71xspGvqN7FyG7nZrxxtFtpK1e_6EgDv-08NTXFpJ0

Deja, Lietuva šioje ataskaitoje ir vėl yra paskutinėse vietose. Rezultatai nestebina, nes ataskaita remiasi jau anksčiau atliktais tyrimais. Bėda ta, kad neįmanome tikėtis, kad kas nors pasikeis nieko iš esmės nekeičiant.

Pradėsiu nuo to, kad suaugusieji yra buvę moksleiviai. Ne šiaip sau ankstesniame tinklaraštyje aprašinėjau mokinių pasiekimų tyrimą. Deja, didesnioji suaugusiųjų mokymosi problemų dalis slypi ne suaugusiųjų švietimo sistemoje, nors ir jos svarbios, ir čia aptariamos.

Ataskaitos rezultatų santrauka

Analizei buvo sukurta „Suaugusiųjų mokymosi prioritetų“ vertinimo įrankių sistema (dashboard on Priorities of Adult Learning (PAL)). Vertinama septyniais aspektais: 1) aktualumas (svarba); 2) apimtis; 3) įtraukimas; 4) lankstumas ir konsultavimas; 5) suderinamumas su įgūdžių poreikiu; 6) mokymosi poveikio suvokimas; 7) finansavimas.

Apibendrinti rezultatai:

·       Daug valstybių jaučia spaudimą dėl darbuotojų gebėjimų, tačiau jų suaugusiųjų mokymosi sistemos yra nepasiruošusios šiuos iššūkius įveikti.

·       Nėra tobulų sistemų ir visos šalys turi savų problemų.

·       Net, kai šalys palyginti gerai pasirodo vienoje srityje, yra vietos tobulinimui kitose srityse.

·       Lėšų trūkumas nėra vienintelis apribojimas. Šalys, kurių finansiniai rodikliai yra aukšti, nebūtinai demonstruoja gerus rodiklius kitose srityse.

Ataskaita pateikia rekomendacijas dėl suaugusiųjų mokymosi strategijos:

1. Mokymosi apimtį ir įtraukimą reikėtų didinti padedant suaugusiesiems priimti informuotus pasirinkimus, mažinant dalyvavimo barjerus ir skatinant darbdavius siūlyti mokymus darbuotojams.

2. Mokymų turinys turėtų būti stipriai susietas su darbo rinkos įgūdžių poreikiu. Tam reikia tirti poreikius ir į juos atsižvelgti.

3. Reikia analizuoti mokymosi poveikį. Tam būtina vertinti mokymo teikėjų kokybę, padaryti informaciją apie kokybę viešai prieinamą, skatinti tokį darbo organizavimą, kuris panaudotų mokymosi rezultatus.

4. Turi būti suskurti pakankami ir tvarūs finansavimo šaltiniai, kurie apimtų viešuosius finansus ir paskatas įmonėms ir asmenims, kurie prisideda savo lėšomis.

5. Turi būti sustiprinti valdymo mechanizmai, kurie užtikrintų vertikalų ir horizontalų sistemoje aktyvių veikėjų koordinavimą.

Lietuvos situacijos santrauka

Būtinumas. Žemesnis, negu vidutinis raštingumo lygis; vidutinio Europos lygio matematinis raštingumas; labai žemas problemų sprendimo pasinaudojant IT lygis; didelis darbuotojų, kuriems gresia automatizacija, lygis; palyginti žemas produktų ir paslaugų, teikiamų užsieniui, lygis. Visi tyrimai rodo, kad Lietuva turi didelių problemų suaugusiųjų mokymosi srityje, tačiau mažai kas daroma, kad situacija pasikeistų.

Apimtis. Žemas dalyvavimo lygis; mažas darbdavių, teikiančių mokymus savo darbuotojams, skaičius; mažas darbdavių, kurie teikia mokymus daugiau kaip 50 proc. darbuotojų, procentas; trūksta informavimo ir konsultavimo; mažai kas daroma siekiant pašalinti mokymosi galimybių barjerus.

Suderinamumas su darbo rinkos poreikiais. Tai, ko mokoma, menkai dera su tuo, kokių gebėjimų reikia. Tai veda prie klausimo apie mokymo kokybę ir kaip ją užtikrinti laisvos rinkos sąlygomis. Tinkamų darbuotojų ieškoma trečiose šalyse.

Mokymosi poveikio suvokimas. 96 proc. apklaustųjų teigia, kad panaudos ar tikisi panaudoti mokymuose įgytus gebėjimus, ir tuo pačiu metu tik 42 proc. teigia, kad mokymai buvo naudingi. Nėra neformalaus mokymo kokybės vertinimo sistemos. ŠMM atsisakė tokią sistemą įdiegti, laikydama, kad tai turi sureguliuoti rinka. Deja, nesureguliuoja. Ypač turėtume susirūpinti dėl to, kiek kokybiški mokymai, kurie finansuojami iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Viešieji pirkimai kokybės neužtikrina.

Finansavimas. Finansavimo galimybių pasirinkimas menkas. Nėra valstybinės sistemos skatinančios asmenų ir įstaigų darbuotojų mokymus (išskyrus valstybės tarnautojus ir valstybės bei savivaldybių finansuojamų įstaigų darbuotojus). 

Koordinavimo mechanizmų kūrimas. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi koordinavimą valstybės lygiu, įtraukiant socialinius partnerius, remiantis Lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymu, turėjo užtikrinti Lietuvos neformaliojo mokymosi taryba. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šios Tarybos veiklą sužlugdė. Ministerija nesilaiko įstatymo ir nepaskyrė naujos Tarybos.

Rezultatai atskirose srityse

1. Būtinumas (skubumas)

Kriterijai: procentas gyventojų turinčių žemus raštingumo ir matematinio raštingumo rezultatus; procentas gyventojų, turinčių žemus problemų sprendimo rezultatus; gyventojų senėjimas; automatizacija ir struktūriniai pokyčiai; globalizacija.

Lietuvos situacija. Žemesnis, negu vidutinis raštingumo lygis; vidutinio Europos lygio matematinis raštingumas; labai žemas problemų sprendimo pasinaudojant IT lygis; didelis darbuotojų, kuriems gresia automatizacija, lygis; palyginti žemas produktų ir paslaugų, teikiamų užsieniui, lygis. Visi tyrimai rodo, kad Lietuva turi didelių problemų suaugusiųjų mokymosi srityje, tačiau mažai kas daroma, kad situacija pasikeistų.

2. Apimtis

Kriterijai:

·   susiję su asmenimis (procentas suaugusiųjų, dalyvavusių formaliuose ir neformaliuose mokymuose per pastaruosius metus; procentas suaugusių, dalyvavusių kurie mokėsi savarankiškai; mokymosi intensyvumas (val.);

·       susiję su darbdaviais (procentas įmonių, teikiančių profesinius mokymus darbuotojams; procentas įmonių, teikiančių profesinius mokymus daugiau, negu 50 proc. darbuotojų).

·       10 metų tendencijos.

Žemo dalyvavimo priežastys: laiko trūkumas, susijęs su darbu (29%) arba su šeimos įsipareigojimais (16%); lėšų trūkumas (16%); netinkamas mokymų laikas ir vieta (12%); darbdavio paramos trūkumas (7%).

Lietuvos problemos. Žemas dalyvavimo lygis; mažas darbdavių, teikiančių mokymus savo darbuotojams, skaičius; mažas darbdavių, kurie teikia mokymus daugiau kaip 50 proc. darbuotojų, procentas; trūksta informavimo ir konsultavimo; mažai kas daroma siekiant pašalinti mokymosi galimybių barjerus.  

3. Suderinamumas su darbo rinkos poreikiais

Rodiklių grupės: darbo rinkos disbalansas; įgūdžių poreikių vertinimas; mokymai, susiję su ateities poreikiais; rizikos grupių darbuotojų mokymai.

Daugelis darbdavių tvirtina, kad negali rasti tinkamų darbuotojų, tačiau šią problemą sprendžia ne prisidėdami prie jų ugdymo, o atsiveždami darbuotojus iš trečiųjų šalių.

Šioje srityje svarbus rodiklis yra kiek mokymų veikla dera su gebėjimų prioritetais.  

Lietuvos situacija. Tai, ko mokoma, menkai dera su tuo, kokių gebėjimų reikia. Tai veda prie klausimo apie mokymo kokybę ir kaip ją užtikrinti laisvos rinkos sąlygomis. Tinkamų darbuotojų ieškoma trečiose šalyse.

4. Mokymosi poveikio suvokimas

Kriterijai: mokymų naudingumas; įgytų gebėjimų panaudojimas; įtaka karjerai; investicijos į mokymasi grįžtamumas.

Šiuo požiūriu Lietuva yra tarp pirmaujančių. Lyg ir galėtume pasidžiaugti? Yra probleminis santykis tarp žmonių suvokimo apie mokymų naudingumą ir jų suvokimą, kiek galės tai pritaikyti darbe. Ypač tai ryšku būtent Lietuvos atveju, kai 96 proc. apklaustųjų teigia, kad panaudos ar tikisi panaudoti mokymuose įgytus gebėjimus, ir tuo pačiu metu tik 42 proc. teigia, kad mokymai buvo naudingi.

Problema yra ta, kad gebėjimų įgijimas yra tik vienas (ir beje, ne pats svarbiausias) elgesio darbo vietoje faktorių. Svarbesni yra vadovų ir bendradarbių požiūris, technologijos, sistemos ir struktūros, kurios galėtų paremti arba trukdyti taikyti naujus gebėjimus. Asmuo supranta, kad tai jam naudinga, tačiau abejoja, ar savo darbo vietoje iš tikrųjų galės tai pritaikyti dėl aplinkos reakcijos.

Situacija Lietuvoje. Nėra neformalaus mokymo kokybės vertinimo sistemos. ŠMM atsisakė tokią sistemą įdiegti, laikydama, kad tai turi sureguliuoti rinka. Deja, nesureguliuoja. Ypač turėtume susirūpinti dėl to, kiek kokybiški mokymai, kurie finansuojami iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.

5. Finansavimas

Kriterijai: asmenų, darbdavių ir vyriausybės indėlis.

Asmeninis indėlis. Lietuvos gyventojų dauguma nurodo, kad didžiausia mokymosi kliūtis yra pinigų trūkumas. Tai koreliuoja su tuo, kad lietuviai retai renkasi apmokamus mokymus.

Darbdavių indėlis. Pagal atsakymą į klausimą ar dalyvavote bent vienuose mokymuose, kuriuos apmokėjo darbdavys“, lietuviai praktiškai nesiskiria nuo kitų valstybių.  

Valstybės indėlis. Nėra patikimų palyginamų duomenų. Panaudoti ALMP (Active Labour Market Programme) duomenys (užimtumo tarnybų finansavimo dalis skirta mokymams).

Lietuvos situacija. Finansavimo galimybių pasirinkimas menkas. Nėra valstybinės sistemos skatinančios asmenų ir įstaigų darbuotojų mokymus (išskyrus valstybės tarnautojus ir valstybės bei savivaldybių finansuojamų įstaigų darbuotojus). 

6. Koordinavimo mechanizmų kūrimas

Paprastai suaugusiųjų mokymas yra pasiskirstęs per įvairius sektorius ir nėra vien Švietimo ministerijos atsakomybė. Kita vertus, suaugusiųjų mokymasis yra centrinės valdžios ir vietos savivaldos atsakomybė. Todėl analizuojamas horizontalus ir vertikalus koordinavimas.

Horizontaliam koordinavimui kuriamos tarpinstitucinės grupės arba tarybos.

Vertikaliam koordinavimui kuriamos bendros programos, įstatymiškai apibrėžiami atskirų lygių atsakomybių ribos.

Bendradarbiavimas su socialiniais partneriais. Įtraukiami į įstatymų rengimą, kuriamos trišalės komisijos ir trišaliai susitarimai.

Lietuvos situacija. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi koordinavimą valstybės lygiu, įtraukiant socialinius partnerius, remiantis Lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymu, turėjo užtikrinti Lietuvos neformaliojo mokymosi taryba. Deja, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šios Tarybos veiklą sužlugdė. Ministerija nesilaiko įstatymo ir nepaskyrė naujos Tarybos.

Vietoj apibendrinimo. Suaugusiųjų mokymosi problemų sprendimas primena veiklos imitacija.

Būti vidutiniu yra pasiekimas? PISA tyrimo atgarsiai.

Būti vidutiniu yra pasiekimas? PISA tyrimo atgarsiai.

Arūnas Bėkšta

                                                                                                                                       

Aš čia ne apie PISA (Programme for International Student Assessment) tyrimo rezultatus ir kaip mes atrodome kitų valstybių atžvilgiu, o apie mąstymą ir strategijas, plaukiančias iš šio tyrimo.

Apie tyrimą jau daug prišnekėta. Vieni maišo švietimo politiką ir pasiekimus su žemėmis, kiti giriasi.

„Rezultatai verčia pasidžiaugti: Lietuvos mokinių pasiekimai pagerėjo ir yra arti EBPO šalių vidurkio“.

„Jeigu rezultatai bus geri, negalėsiu prisiskirti nuopelnų sau, bet jeigu jie blogi, privalėsiu prisiimti atsakomybę ir galvoti, kaip šią padėtį keisti“, – dar prieš pristatant tyrimo rezultatus kalbėjo švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.

Skaitykite daugiau: http://www.svietimonaujienos.lt/tarptautinis-penkiolikmeciu-tyrimas-pisa-2018-ar-turime-kuo-pasidziaugti/

Šitie teiginiai parodo, kokios yra švietimo politikų ir švietimo sistemos (?) ambicijos.

Šiame tinklaraštyje noriu atkreipti dėmesį į keletą dalykų, kurie man kelia nerimą.

1. Vidurkiomanija.

Džiugi naujiena politikams ir administratoriams yra, kai kas nors yra apie kokį nors Europos ar EBPO vidurkį. Panašu, kad tai yra viskas, apie ką jie gali svajoti. Toliau jų vaizduotė neneša. Todėl daro viską, kad būtume apie vidurkį.

Pažiūrėkime, kokie mūsų mokinių skaitymo gebėjimai pagal lygius (praktiškai toks pat vaizdas yra ir kitose srityse, todėl jų čia nerodau, galite rasti žemiau pateiktoje nuorodoje):

    

1 pav. Skaitymo gebėjimai pagal lygius                   

Paveikslėliai iš dr. Ritos Dukynaitės ir dr. Natalijos Valavičienės prezentacijos (https://www.smm.lt/uploads/lawacts/docs/2306_8770b812f802657fab599b26ecb77ca3.pdf).

2 pav. Aukščiausi ir žemiausi gebėjimai

(https://www.smm.lt/uploads/lawacts/docs/2306_8770b812f802657fab599b26ecb77ca3.pdf)

Iš to daroma išvada ir rekomendacija:

„Mažinti 2 lygmens nepasiekiančių mokinių dalį skiriant ypač daug dėmesio bendrajam raštingumui, siūlant įtraukių ir patrauklių ugdymosi formų šiems mokiniams, kurti sąlygas turintiems mokymosi sunkumų ir sėkmingai skleistis gabių vaikų potencialui.“

Manau, kad tai yra esminė mąstymo klaida. Siekiama keik galima sumažinti žemus pasiekimus pasiekusių mokinių skaičių, juos „pritempiant“ prie vidutinio lygio. Čia nieko naujo. Tai yra ilgą laiką taikyta strategija, kuri ir sukuria turimą rezultatą.  

Problema yra ta, kad nukreipiant visą dėmesį į atsiliekančius, jo nebelieka aukščiausią lygį galintiems pasiekti mokiniams, jie neugdo savo gebėjimų, talentų, todėl irgi pritempiami prie vidutinio lygio. Talentai ugdomi už švietimo sistemos ribų.

Kitaip sakant, šitokia strategija yra nukreiptą į vidutinybių ugdymą. Ar būtent to mums reikia?

Manau, reikia atversti mąstymą aukštyn galva ir formuluoti tikslą priešingai:

„Mažinti 2 lygmens nepasiekiančių mokinių dalį skiriant ypač daug dėmesio bendrajam raštingumui, siūlant įtraukių ir patrauklių ugdymosi formų šiems mokiniams, kurti sąlygas turintiems mokymosi sunkumų ir sėkmingai skleistis gabių vaikų potencialui.“

„Didinti aukščiausią lygmenį pasiekiančių mokinių dalį, ypač daug dėmesio skiriant talentų ugdymui, kurti sąlygas skleistis mokinių potencialui ir sudaryti sąlygas sėkmingai mokytis turintiems mokymosi sunkumų“.

Sukuriant sąlygas talentų ugdymui, žemų pasiekimų mokinių dalis mažės automatiškai, tam nereikės skirti ypatingo dėmesio.  

Viena mano draugė, anglų kalbos mokytoja, išėjusi į pensiją pasiguodė: „žinai, aš taip ir neišmokau dirbti su labai gabiais mokiniais". Štai kur viena sisteminė problema. Daugybė straipsnių ir mokymų apie tai, kaip dirbti su atsiliekančiais. O kaip su gabiais ir talentingais? 

Reikėtų išguiti iš mąstymo „atsilikimo mažinimą“. O šiemet jau atsirado nauja sąvoka ir girdime, kad reikia „mažinti atsilikimo mažinimo tempą“ (ačiū Dievui, tai ne apie švietimą).

Įdomu, ką galima pasiekti taip mąstant ir taip užsibrėžiant raidos tikslus?

2. Švietimas sostinei!

Tyrimas parodė, kad žemiausi pasiekimai yra kaimo ir miestelių mokyklose.

3 pav. Gebėjimai pagal vietovę

(https://www.smm.lt/uploads/lawacts/docs/2306_8770b812f802657fab599b26ecb77ca3.pdf)

Žiūrint į šitą paveikslėlį, galima matyti dvi alternatyvias strategijas (na, dar ir trečią, kuri bandytų jungti šias dvi):

1. Vertikali strategija, kai keliama mokymo ir mokymosi kokybę visose vietovėse, kad mokinys gautų kokybišką išsilavinimą, nesvarbu, kur jis gyvena.

2 Horizontali strategija, kai (per)keliami mokiniai iš kaimo į mietelį, iš miestelio į didelį miestą ir, pagaliau, kaip logiška strategijos tąsa, į sostinę, nes čia geriausia mokymosi kokybė.

   

4 pav. Vertikali strategija.                                                              

5 pav. Horizontali strategija.

Rekomendacijose tai nedeklaruojama, tačiau realybėje matyti, kad Lietuvoje dominuoja horizontali strategija. Nemanau, kad galima visas švietimo kokybės problemas išspręsti tik vertikalia strategija, bet nuoseklus horizontalios strategijos laikymasis veda į aklavietę.

Kai skaitau rekomendacijas, man nusvyra rankos. Seniai nuvalkiotos frazės, daugybę kartų kartoti užkeikimai. O gaila...

Ar tikrai skanus grįžtamojo ryšio sumuštinis?

Trumpa įžanga

Iš pradžių keli banalūs teiginiai:

·       Grįžtamojo ryšys yra svarbus komunikacijos aspektas.

·       Grįžtamojo ryšio davimas yra vienas iš svarbių valdymo ir lyderystės gebėjimų.

·       Kiekvienam vadovui, mokytojui, konsultantui, koučeriui neišvengiamai, praktiškai kasdien, tenka duoti grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip sekasi jo pavaldiniams, mokiniams ir klientams.

Praktiškai visuotinai priimta manyti (tuo remiasi daugybė knygų ir patarimų), kad:

1.      Teigiamas grįžtamasis ryšys yra efektyvesnis, negu neigiamas.

2.      Duodant neigiamą grįžtamąjį ryšį, jį reikia įpakuoti į teigiamą (sugar pack) arba,  naudoti „sumuštinio principą“, nes tokiu atveju lengviau „praryti“ neigiamą informaciją.

1 pav. „Sumuštinio principas“.

Ar tikrai tai visada gerai?

Ne visi tuo tiki, nes mato pavyzdžių, kai tai neveikia. Todėl užduoda nepatogius klausimus ir imasi tyrimų.

Pradėkime nuo pirmo teiginio: „teigiamas grįžtamasis ryšys yra efektyvesnis, negu neigiamas“.

Vienas iš tyrimų atskleidė, kad:

1. Tie, kas yra savo srities profesionalai, ekspertai, labiau linkę sužinoti, kur dar galėtų tobulėti, kaip pagerinti savo veiklą. Todėl jie nori žinoti, ką daro ne taip, ir kaip tai ištaisyti, nepaisant, kad gaunama informacija turi neigiamą atspalvį. 

2. Tie, kas dar tik mokosi, dar nėra pasiekę profesionalumo ir meistriškumo, labiau linkę gauti pagyrimų.

Kitas tyrimas nustatė, kad per daug pagyrimo negerina rezultatų. Kai studentų grupė nuolat buvo giriama, studentai pradėjo nebesuprasti, ko iš jų reikalaujama ir kaip jie galėtų tobulėti.

Dabar aptarkime antrą teiginį: „Duodant neigiamą grįžtamąjį ryšį, jį reikia įpakuoti į teigiamą (sugar pack) arba,  naudoti „sumuštinio principą“, nes tokiu atveju lengviau „praryti“ neigiamą informaciją“

Per daug „duonos“ (kitaip sakant pozityvios informacijos) gali padaryti (ir dažnai padaro) taip, kad prariję grįžtamąjį ryšį, žmonės nepastebi, kad ten buvo kažkas negerai, kad kažką reikia taisyti. Dažnai žmonės nustemba gavę atleidimo lapelį, ir nesupranta už ką, nes jiems atrodo, kad visą laiką buvo giriami.

Šiems dalykams iliustruoti gerai tinka sporto pavyzdžiai. Kaip manote, kokį grįžtamąjį ryšį žaidėjams duoda Jasikevičius, kai kas nors nesiseka „Žalgiriui“? Ar yra manančių, kad jis kaip nors sugar pack savo nuomonę apie tai, ką reikia taisyti? Norėtumėt. Tiesiai šviesiai, su žinutę pastiprinančiais žodžiais, paaiškina kas ir kaip, ir ką daryti. Pagal įprastinį suvokimą apie grįžtamojo ryšio davimą, žaidėjai turėtų žaisti dar blogiau, nes gavo neigiamą grįžtamąjį ryšį. Realybė rodo priešingai.

Ar Jasikevičius naudoja „sumuštinio principą“? Taip, tik atvirkščią: pirmiausiai paaiškina, ką ir kaip taisyti, tada pagiria už tai, kas buvo gerai, ir užbaigia dar kartą akcentuodamas, ką reikia taisyti. Ir dar paklausia, ar suprato?

2 pav. Atvirkščias „sumuštinio principas“.

Taigi, kai kurie apibendrinimai ar patarimai (kaip be jų?)

1.      Teigiamas grįžtamasis ryšys ir „sumuštinio principas“ labiau tinka ko nors naujo siekiantiems žmonėms.

2.      Profesionalai ir ekspertai labiau linkę gauti tiesų ir atvirą paaiškinimą, kur ir ką reikia taisyti, gerinti. Jiems labiau tinka „Atvirkščias sumuštinio principas“.

3.      Nuolatinis gyrimas sukelia gerus jausmus, bet žmonėms tampa neaiškų kur ir kaip tobulėti, ir iš viso, ar reikia.

4.      Duodant teigiamą grįžtamąjį ryšį, ar įpakuojant jį į „sumuštinį“, svarbu, kad teigiama informacija neužgožtų informacijos apie taisytinus dalykus.

Apie šiuos dalykus galite daugiau paskaityti:

https://lifehacker.com/the-six-qualities-of-good-feedback-1776302054

https://www.mendeley.com/catalogue/tell-me-i-wrong-experts-seek-respond-negative-feedback/

https://www.deepdyve.com/lp/springer-journals/the-nature-of-feedback-how-different-types-of-peer-feedback-affect-GmQBWjbxr0/19

https://hbr.org/2013/04/the-sandwich-approach-undermin

http://citeseerx.ist.psu.edu/viewdoc/download?doi=10.1.1.650.5687&rep=rep1&type=pdf

Mintys apie savivaldų suaugusiųjų mokymąsi

Arūnas Bėkšta

Nauji mokslo metai. Naujos (senos) mintys apie mokymąsi. Pastebėjau, kad švietimo bendruomenė vėl ištraukė savivaldaus mokymosi idėją. Savivaldaus mokymosi (self-directed learning) idėją 1970 m. paskleidė Malcom Knowles rašydamas apie suaugusiųjų mokymąsi. 

Pirmiausia, kas tai yra? Nėra vieno priimto apibrėžimo nei užsienyje, nei Lietuvoje. Pats bendriausias apibūdinimas būtų toks: tai toks mokymasis, kai pats mokinys (nesvarbu, suaugęs ar ne) valdo savo veiklą bei pats yra atsakingas už tai, ko, kodėl, kaip, kada ir kur mokysis.

Kuo skiriasi savivaldus mokymasis nuo savarankiško? Savivaldus mokymasis visada yra savarankiškas, tačiau savarankiškas ne visada yra savivaldus, nes šiuo atveju gali būti, kad savarankiško mokymosi tikslus nustato ir kokybę kontroliuoja ne pats asmuo.

Matyti pastangos „diegti savivaldų mokymąsi“, kas mano galva yra oksimoronas, t.y., konstrukcija, sudaryta iš dviejų tarpusavyje prieštaraujančių teiginių. 

Savivaldžiam mokymuisi reikia, kad mokinys būtų nepriklausomas mokinys, t.y., būtų motyvuotas ir turėtų aukštą mokėjimo mokytis lygį. Jei bent viena iš šių sąlygų nėra pakankama, tuomet mokinys negali mokytis savivaldžiai, savivaldus mokymasis neįvyksta, mokinys nutraukia mokymąsi arba pereina (grįžta) į mokymąsi su mokytojo pagalba. Jam reikalinga moralinė parama, paskatinimas (jei gebėjimai pakankami, tačiau trūksta motyvacijos), reikia nurodymų, ką ir kaip mokytis (jei yra motyvuotas, bet mokėjimo mokytis lygis žemas) arba ir pirmo, ir antro.

Kiti dalykai, susijęs su savivaldžiu mokymusi yra dalyko, kurio mokomės, sudėtingumu ir trukme. Trukmės ir sudėtingumo laipsnis yra subjektyvaus vertinimo dalykai. Vienam savaitė yra labai ilgai, kitam metai neatrodo ilgai. Tas pats dėl sudėtingumo: vienam atrodo, kad labai sudėtinga, kitam visai paprasta. Tai priklauso nuo jau turimų žinių, gebėjimų, įgūdžių ir nuostatų.

Taigi, šiuos dalykus galime sudėti į paprastą dviejų matmenų matricą pagal sudėtingumo ir trukmės lygius:

Iš šios matricos matyti, kad paprastai žmonės savivaldžiai mokosi nesudėtingų dalykų, kuriems išmokti nereikia investuoti daug laiko.

Tikriausiai nerastume nei vieno žmogaus, kuris ko nors nesimokytų savivaldžiai. Čia neturiu omenyje savaiminio mokymosi, kai asmuo nesąmoningai ko nors išmoksta, pats to neplanuodamas, neužsibrėždamas tikslų. Daugybę dalykų, kurie mums reikalingi išspręsti darbo ir kitus gyvenimo reikalus, mes išmokstame savivaldžiai.

Sakykime, ponas Jonas nusprendžia (arba jam tai nuosekliai pirštu rodo žmona), kad reikia perkloti vonios kambario grindų plyteles, nes senosios suskilusios, kai kurios atšokusios. Jis, žinoma, gali pasamdyti ką nors, kas tai moka ir nesukti sau galvos. Tačiau yra nemažai vyrų, kurie mano, kad tai jie gali padaryti patys. Jis paklausia kaimyno, kuris tai jau darė patarimų, paskaito apie plytelių klojimą, pažiūri Youtube įrašų apie plytelių klojimą, susiperka reikalingas medžiagas ir įrankius, ir bandymų ir klaidų būdu sukloja plyteles. Didelė tikimybė, kad kokybė bus nelabai aukšta, tačiau tikslas pasiektas.

Šiame pavyzdyje yra visi savivaldaus mokymosi požymiai:

• Buvo išoriniai (žmona) ir vidiniai (ambicija- galiu ir pats) motyvai

• Jonas pats nusprendė, kad reikia išmokti

• Jonas pasirinko išmokimo lygį

• Rado mokymosi šaltinius

• Skyrė pakankamai laiko mokymuisi iki įgūdžių lavinimo ir jau įgyjant įgūdžius (kai kas nors nesigavo)

• Įgyvendino mokymosi planą, pasiekė patenkinamą rezultatą 

Tokių situacijų gyvenime yra begalė.

Kitas dalykas, nulemiantis savivaldaus mokymosi pasirinkimą, yra mokymosi tikslas:

1. Žinoti ir suprasti

2. Gebėti padaryti (įgyti įgūdžių)

3. Gebėti padaryti teisingai ir kokybiškai

4. Pasiekti meistriškumo

Manau, kad savivaldžiai galima pasiekti tik pirmą ir antrą lygį. Trečiam ir ketvirtam lygiams pasiekti būtinas mokytojas, kuris nustato klaidas, arba mato galimybes ir parodo, ką ir kaip reikia daryti, kitaip sakant, jis vadovauja mokinio tobulėjimui.

Net aukščiausio lygio sportininkai, dainininkai, dailininkai nuolat tobulinasi padedami trenerių ir mokytojų. Tobulėjimas neįmanomas be refleksijos ir grįžtamojo ryšio.

Rašant šiuos apmąstymus, į mano elektroninį paštą atėjo žinutė iš Academia.edu, kurioje buvo nuoroda į 2007 metais išleistą knygą: Merriam, S. B., Caffarella, R. S., & Baumgartner, L. M. (2007). Jossey-bass higher and adult education series. Learning in adulthood: A comprehensive guide (3rd ed.). Hoboken, NJ, US: John Wiley & Sons Inc.

Tai puiki knyga apibendrinanti suaugusiųjų mokymosi tyrimus ir teorinius modelius iki 2006 metų. Joje, be kitų dalykų, aptariami mums jau gerai žinomos Knowles, Illeris ir Jarvis suaugusiųjų mokymosi modeliai. Tačiau mano dėmesį patraukė Lietuvoje nelabai girdėtas McClusky krūvio, galios ir maržos modelis suformuluotas apie 1963 metus, gerokai iki Knowles andragogikos modelio. McClusky teigia, kad asmuo priims sprendimą ir imsis įgyvendinti kokias nors permainas (vadinasi ir mokytis) tik tada, kai bus maža krūvio – galios marža, t.y., kai bus mažas santykis (mažiau už 1) tarp to, kas ir taip jau sudaro asmens gyvenimo krūvį ir jo išteklių bei galios ką nors keisti savo gyvenime. Tai McClusky išreiškė formule:

Marža = Krūvis / Galia.

Krūvis ir galia priklauso nuo išorinių ir vidinių sąlygų.

Krūvio sąlygos:

Išorinės: asmens kylančios iš asmens gyvenimo: šeimos, darbo, visuomenės.

Vidinės: asmens individualūs gyvenimo lūkesčiai: tikslai, idėjos, vertybės, vidiniai motyvai (poreikiai).

Galios sąlygos:

Išorinės: ištekliai, tokie kaip sveikata, socialiniai kontaktai, ekonominė gerovė.

Vidinės: įgyti įgūdžiai ir gyvenimo patirtis, pavyzdžiui, atsparumas stresui, gebėjimas susidoroti su sunkiomis situacijomis.

Pavaizduosiu tai tokia pat dvimate matrica, kaip aukščiau:

Sprendimas McClusky modelyje yra bet koks gyvenimo sprendimas. Tai gali būti ir sprendimas imtis ko nors mokytis ar ne. Taip pat, kaip atskiras atvejis, imtis ko nors mokytis savivaldžiai ar ne.

Maržą galima keisti mažinti palankia kryptimi mažinant krūvį arba didinant galią. Turėdamas pakankamai galios (išteklių) asmuo gali nusipirkti sprendimą arba perkelti krūvį kitiems, kad išlaisvintų laiką mokymuisi.

Apibendrinant:

1. Visi žmonės daug dalykų išmoksta savivaldžiai.

2. Būtinos savivaldaus mokymosi sąlygos:

• Pakankama motyvacija (poreikis)
• Pakankamo lygio gebėjimas mokytis  
• Asmens požiūriu nesudėtingas (galima išmokti pačiam) dalykas
• Asmens požiūriu neilga mokymosi trukmė
• Asmens požiūriu ne pernelyg aukšta (pakankama) išmokto dalyko kokybė 

3. Apskritai, asmuo imsis ko nors mokytis (nesvarbu, savivaldžiai, ar ko nors vadovaujamas, vedamas) tik tada, kai jo gyvenimo krūvis yra mažesnis, negu galia daryti įtaką tam krūviui. Priešingu atveju, asmuo imsis kitokių priemonių kilusiai gyvenimo problemai spręsti.