Būti vidutiniu yra pasiekimas? PISA tyrimo atgarsiai.

Būti vidutiniu yra pasiekimas? PISA tyrimo atgarsiai.

Arūnas Bėkšta

                                                                                                                                       

Aš čia ne apie PISA (Programme for International Student Assessment) tyrimo rezultatus ir kaip mes atrodome kitų valstybių atžvilgiu, o apie mąstymą ir strategijas, plaukiančias iš šio tyrimo.

Apie tyrimą jau daug prišnekėta. Vieni maišo švietimo politiką ir pasiekimus su žemėmis, kiti giriasi.

„Rezultatai verčia pasidžiaugti: Lietuvos mokinių pasiekimai pagerėjo ir yra arti EBPO šalių vidurkio“.

„Jeigu rezultatai bus geri, negalėsiu prisiskirti nuopelnų sau, bet jeigu jie blogi, privalėsiu prisiimti atsakomybę ir galvoti, kaip šią padėtį keisti“, – dar prieš pristatant tyrimo rezultatus kalbėjo švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.

Skaitykite daugiau: http://www.svietimonaujienos.lt/tarptautinis-penkiolikmeciu-tyrimas-pisa-2018-ar-turime-kuo-pasidziaugti/

Šitie teiginiai parodo, kokios yra švietimo politikų ir švietimo sistemos (?) ambicijos.

Šiame tinklaraštyje noriu atkreipti dėmesį į keletą dalykų, kurie man kelia nerimą.

1. Vidurkiomanija.

Džiugi naujiena politikams ir administratoriams yra, kai kas nors yra apie kokį nors Europos ar EBPO vidurkį. Panašu, kad tai yra viskas, apie ką jie gali svajoti. Toliau jų vaizduotė neneša. Todėl daro viską, kad būtume apie vidurkį.

Pažiūrėkime, kokie mūsų mokinių skaitymo gebėjimai pagal lygius (praktiškai toks pat vaizdas yra ir kitose srityse, todėl jų čia nerodau, galite rasti žemiau pateiktoje nuorodoje):

    

1 pav. Skaitymo gebėjimai pagal lygius                   

Paveikslėliai iš dr. Ritos Dukynaitės ir dr. Natalijos Valavičienės prezentacijos (https://www.smm.lt/uploads/lawacts/docs/2306_8770b812f802657fab599b26ecb77ca3.pdf).

2 pav. Aukščiausi ir žemiausi gebėjimai

(https://www.smm.lt/uploads/lawacts/docs/2306_8770b812f802657fab599b26ecb77ca3.pdf)

Iš to daroma išvada ir rekomendacija:

„Mažinti 2 lygmens nepasiekiančių mokinių dalį skiriant ypač daug dėmesio bendrajam raštingumui, siūlant įtraukių ir patrauklių ugdymosi formų šiems mokiniams, kurti sąlygas turintiems mokymosi sunkumų ir sėkmingai skleistis gabių vaikų potencialui.“

Manau, kad tai yra esminė mąstymo klaida. Siekiama keik galima sumažinti žemus pasiekimus pasiekusių mokinių skaičių, juos „pritempiant“ prie vidutinio lygio. Čia nieko naujo. Tai yra ilgą laiką taikyta strategija, kuri ir sukuria turimą rezultatą.  

Problema yra ta, kad nukreipiant visą dėmesį į atsiliekančius, jo nebelieka aukščiausią lygį galintiems pasiekti mokiniams, jie neugdo savo gebėjimų, talentų, todėl irgi pritempiami prie vidutinio lygio. Talentai ugdomi už švietimo sistemos ribų.

Kitaip sakant, šitokia strategija yra nukreiptą į vidutinybių ugdymą. Ar būtent to mums reikia?

Manau, reikia atversti mąstymą aukštyn galva ir formuluoti tikslą priešingai:

„Mažinti 2 lygmens nepasiekiančių mokinių dalį skiriant ypač daug dėmesio bendrajam raštingumui, siūlant įtraukių ir patrauklių ugdymosi formų šiems mokiniams, kurti sąlygas turintiems mokymosi sunkumų ir sėkmingai skleistis gabių vaikų potencialui.“

„Didinti aukščiausią lygmenį pasiekiančių mokinių dalį, ypač daug dėmesio skiriant talentų ugdymui, kurti sąlygas skleistis mokinių potencialui ir sudaryti sąlygas sėkmingai mokytis turintiems mokymosi sunkumų“.

Sukuriant sąlygas talentų ugdymui, žemų pasiekimų mokinių dalis mažės automatiškai, tam nereikės skirti ypatingo dėmesio.  

Viena mano draugė, anglų kalbos mokytoja, išėjusi į pensiją pasiguodė: „žinai, aš taip ir neišmokau dirbti su labai gabiais mokiniais". Štai kur viena sisteminė problema. Daugybė straipsnių ir mokymų apie tai, kaip dirbti su atsiliekančiais. O kaip su gabiais ir talentingais? 

Reikėtų išguiti iš mąstymo „atsilikimo mažinimą“. O šiemet jau atsirado nauja sąvoka ir girdime, kad reikia „mažinti atsilikimo mažinimo tempą“ (ačiū Dievui, tai ne apie švietimą).

Įdomu, ką galima pasiekti taip mąstant ir taip užsibrėžiant raidos tikslus?

2. Švietimas sostinei!

Tyrimas parodė, kad žemiausi pasiekimai yra kaimo ir miestelių mokyklose.

3 pav. Gebėjimai pagal vietovę

(https://www.smm.lt/uploads/lawacts/docs/2306_8770b812f802657fab599b26ecb77ca3.pdf)

Žiūrint į šitą paveikslėlį, galima matyti dvi alternatyvias strategijas (na, dar ir trečią, kuri bandytų jungti šias dvi):

1. Vertikali strategija, kai keliama mokymo ir mokymosi kokybę visose vietovėse, kad mokinys gautų kokybišką išsilavinimą, nesvarbu, kur jis gyvena.

2 Horizontali strategija, kai (per)keliami mokiniai iš kaimo į mietelį, iš miestelio į didelį miestą ir, pagaliau, kaip logiška strategijos tąsa, į sostinę, nes čia geriausia mokymosi kokybė.

   

4 pav. Vertikali strategija.                                                              

5 pav. Horizontali strategija.

Rekomendacijose tai nedeklaruojama, tačiau realybėje matyti, kad Lietuvoje dominuoja horizontali strategija. Nemanau, kad galima visas švietimo kokybės problemas išspręsti tik vertikalia strategija, bet nuoseklus horizontalios strategijos laikymasis veda į aklavietę.

Kai skaitau rekomendacijas, man nusvyra rankos. Seniai nuvalkiotos frazės, daugybę kartų kartoti užkeikimai. O gaila...