Ar tikrai skanus grįžtamojo ryšio sumuštinis?
Trumpa įžanga
Iš pradžių keli banalūs teiginiai:
·
Grįžtamojo ryšys yra
svarbus komunikacijos aspektas.
·
Grįžtamojo ryšio davimas
yra vienas iš svarbių valdymo ir lyderystės gebėjimų.
·
Kiekvienam vadovui,
mokytojui, konsultantui, koučeriui neišvengiamai, praktiškai kasdien, tenka
duoti grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip sekasi jo pavaldiniams, mokiniams ir
klientams.
Praktiškai visuotinai priimta manyti (tuo remiasi daugybė
knygų ir patarimų), kad:
1.
Teigiamas grįžtamasis ryšys
yra efektyvesnis, negu neigiamas.
2.
Duodant neigiamą grįžtamąjį
ryšį, jį reikia įpakuoti į teigiamą (sugar pack) arba, naudoti „sumuštinio
principą“, nes tokiu atveju lengviau „praryti“ neigiamą informaciją.
1 pav. „Sumuštinio
principas“.
Ar tikrai tai visada gerai?
Ne visi tuo tiki, nes mato pavyzdžių, kai tai neveikia.
Todėl užduoda nepatogius klausimus ir imasi tyrimų.
Pradėkime nuo pirmo teiginio: „teigiamas grįžtamasis
ryšys yra efektyvesnis, negu neigiamas“.
Vienas
iš tyrimų atskleidė, kad:
1. Tie, kas yra savo srities profesionalai, ekspertai,
labiau linkę sužinoti, kur dar galėtų tobulėti, kaip pagerinti savo veiklą.
Todėl jie nori žinoti, ką daro ne taip, ir kaip tai ištaisyti, nepaisant, kad gaunama
informacija turi neigiamą atspalvį.
2. Tie, kas dar tik mokosi, dar nėra pasiekę profesionalumo
ir meistriškumo, labiau linkę gauti pagyrimų.
Kitas
tyrimas nustatė, kad per daug pagyrimo negerina rezultatų. Kai studentų
grupė nuolat buvo giriama, studentai pradėjo nebesuprasti, ko iš jų
reikalaujama ir kaip jie galėtų tobulėti.
Dabar aptarkime antrą teiginį: „Duodant neigiamą
grįžtamąjį ryšį, jį reikia įpakuoti į teigiamą (sugar pack) arba, naudoti „sumuštinio principą“, nes tokiu
atveju lengviau „praryti“ neigiamą informaciją“
Per daug „duonos“ (kitaip sakant pozityvios informacijos)
gali padaryti (ir dažnai padaro) taip, kad prariję grįžtamąjį ryšį, žmonės
nepastebi, kad ten buvo kažkas negerai, kad kažką reikia taisyti. Dažnai žmonės
nustemba gavę atleidimo lapelį, ir nesupranta už ką, nes jiems atrodo, kad visą
laiką buvo giriami.
Šiems dalykams iliustruoti gerai tinka sporto pavyzdžiai.
Kaip manote, kokį grįžtamąjį ryšį žaidėjams duoda Jasikevičius, kai kas nors
nesiseka „Žalgiriui“? Ar yra manančių, kad jis kaip nors sugar pack savo
nuomonę apie tai, ką reikia taisyti? Norėtumėt. Tiesiai šviesiai, su žinutę
pastiprinančiais žodžiais, paaiškina kas ir kaip, ir ką daryti. Pagal įprastinį
suvokimą apie grįžtamojo ryšio davimą, žaidėjai turėtų žaisti dar blogiau, nes
gavo neigiamą grįžtamąjį ryšį. Realybė rodo priešingai.
Ar Jasikevičius naudoja „sumuštinio principą“? Taip, tik
atvirkščią: pirmiausiai paaiškina, ką ir kaip taisyti, tada pagiria už tai, kas
buvo gerai, ir užbaigia dar kartą akcentuodamas, ką reikia taisyti. Ir dar
paklausia, ar suprato?
2 pav. Atvirkščias
„sumuštinio principas“.
Taigi, kai kurie apibendrinimai ar patarimai (kaip be
jų?)
1.
Teigiamas grįžtamasis ryšys
ir „sumuštinio principas“ labiau tinka ko nors naujo siekiantiems žmonėms.
2.
Profesionalai ir ekspertai
labiau linkę gauti tiesų ir atvirą paaiškinimą, kur ir ką reikia taisyti,
gerinti. Jiems labiau tinka „Atvirkščias sumuštinio principas“.
3.
Nuolatinis gyrimas sukelia
gerus jausmus, bet žmonėms tampa neaiškų kur ir kaip tobulėti, ir iš viso, ar
reikia.
4.
Duodant teigiamą grįžtamąjį
ryšį, ar įpakuojant jį į „sumuštinį“, svarbu, kad teigiama informacija
neužgožtų informacijos apie taisytinus dalykus.
Apie šiuos dalykus galite daugiau paskaityti:
